| Prieš kurį laiką pradėjau vesti individualius vaisingumo pažinimo mokymus gyvai. Esu įpratusi mokyti grupeles – tai smagu ir finansiškai labai apsimoka tiek vienai, tiek kitai šaliai. Bet vaje! Kaip stipru yra patirti individualų kontaktą ir dėmesį mokantis apie savo kūną. Šiandien į pirmąją savo sesiją atkeliavo klientė norinti išmokti stebėti ir suprasti savo ciklą, įsivertinti hormonų lygį ir savo sveikatą. Pavadinkime ją Eiva. Eivai 39-eri. Būdama 25-erių ji keletą mėnesių bandė susilaukti su tuometiniu savo partneriu. Jiems keletą mėnesių nepavyko, o atlikus įvairius tyrimus viskas atrodė normos ribose, tad gydytojai juos apdovanojo nepaaiškinamo nevaisingumo diagnoze (nevaisingumo diagnozė įprastai suteikiama ne vienam asmeniui, o porai). Jų ryšiui nutrūkus, buvęs Eivos partneris susilaukė kūdikių su keliomis kitomis moterimis. Eiva nusprendė, kad tai ji buvo problema ir kad tai ji yra nevaisinga. Išgirdusi mane kalbant apie gebėjimą įsivertinti hormonų lygį stebint savo ciklą ir jo metu kintančias gimdos kaklelio išskyras, ji suspurdo, pagalvojusi, kad galbūt ne viskas prarasta ir ji dar turi galimybę pastoti. Ji nusprendė mokytis vaisingumo pažinimo metodo.Pirmosios paskaitos pradžioje kalbėjau apie moters ciklo dalis, reprodukcinę anatomiją, ovuliacijos reikšmę, kaip ją atpažinti. Patariau menstruacijų metu leisti sau pailsėti, gerai išsimiegoti, sočiai pavalgyti. Staiga ji tarė: “noriu verkti”. – Gali verkti, it’s ok. Ji pravirko. Paprašiau papasakoti kas teka. Eiva prisiminė pirmąjį savo ciklą. Jai buvo 10 metų. Ji gyveno mažulyčiame kaimuke Meksikoje, jos tėvai neturėjo jokio išsilavinimo. Kartą nuėjusi į tualetą ji pamatė kraują ir išsigandusi nubėgo pas mamą: “Mama, gal aš ant kažko atsisėdau, įsidrėskiau, kraujuoju… iš ten.” Mama atsakė: – Niekada apie tai nešnekėk, tai šlykštu ir gėdinga. Ji nieko nepaaiškino. Nesuteikė jokios informacijos. Jokių higienos priemonių. Eiva rado išeitį pati – pradėjo kraujavimo dienomis į kelnaites dėtis sulankstytą tualetinį popierių. Apkabinau ją ir ji dar kurį laiką verkė. Parimusi Eiva pasidalino, kad per pastarąją valandą išmoko apie savo kūną daugiau nei per visą praėjusi gyvenimą. Jau grįžusi namo man padėkojo už apkabinimą: “Greta, tai buvo būtent tai, ko man prieš daugybę metų reikėjo iš mamos. Tu pabuvai man mama. Ačiū.” Jaučiuosi prisipildžiusi. Tokių sesijų metu ir po jų giliai jaučiu, kad darau būtent tai, ką turiu daryti. Šiandien susimąsčiau: o jei vis dėl to būčiau pabaigusi tą psichologijos magistrą ir sėdėčiau psichologės kėdėje? Kaip tai atrodytų? Jei psichologo etikos kodeksas neleistų apkabinti, ar aš vistiek apkabinčiau? Licencijos ir sertifikatai suteikia laisvės.. Bet suteikia ir ribų. Kur persidengia psichologas ar kitas specialistas ir senas geras žmogiškumas? Žinau, kad akušerių ir kitų medicininių specialybių atstovai dažnai patiria šį konfliktą tarp sistemos taisyklių ir unikalios situacijos nederėjimo. O kaip psichologai? Ar jūs patiriat tokių konfliktų? P. S. Pradedu individualiai mokyti vaisingumo pažinimo ir nuotoliniu būdu. Jei jauti, kad kirba – tiesiog parašyk man. |