Tapdama ir būdama mama apie buvimą moterimi ir apie buvimą savimi sužinojau daugiau nei bet kada prieš tai, bet šis rašinys ne apie motinystę.
Prieš pastojimą galvojau, kad daugiau mažiau suprantu kaip veikia mano kūnas ir kas mėnesį *beveik* sėkmingai nuspėdavau kada kraujuosiu. Dieną, kai pastojau, galvojau „jau turėčiau pradėti kraujuoti, tad šiandien TIKRAI nepastosiu”. Viduje kirbėjo stipri nuojauta, kad mano logika šįkart kažkodėl neveikia. Tada jau būdama nėščia susiradau Toni Wechsler knygą „Taking Charge of Your Fertility” ir supratau kiek aš daug nežinojau. KIEK DAUG, vaje.
Žiūrėdama atgal suprantu kas vyko su mano kūnu: aš tris savaites su didžiule kuprine ant pečių ėjau Šveicarijos ir Italijos Alpėmis, apsikroviau tokiu fiziniu krūviu, kokio niekada neteko patirti, tad kūnas atidėjo ovuliaciją ramesniam laikui, (optimalesnėms aplinkybėms pasikviesti naują gyvybę). Kai po kalnų kelionės ramiai nusėdome mažame Prancūzijos kaimelyje, aš maniau, kad jau laikas kraujuoti, o mano kūnas pagaliau atsipalaidavo ir leido įvykti ovuliacijai.
Nuo to laiko praėjo jau trys metai. Vaisingumo pažinimo metodo pradėjau mokytis kotraceptiniais tikslais, bet jis tapo geriausiu gidu naviguojant savo hormonų sveikatą.
Paauglystėje man pradėjo smarkiai berti veido odą. Nepaisant daugybės vizitų pas dermatologes ir kosmetologes bei įvairių mitybos pokyčių ir apribojimų, mano odą nors truputį bėrė iki kol tapau nėščia. Galvojau – valio, ši bėda tiesiog išsisprendė! Deja, pabaigus žindyti bėrimas ir kiti hormonų sutrikimai vėl sugrįžo, tad nebegalėdama ignoruoti savo sveikatos, pradėjau gilintis ne tik į patį vaisingumo pažinimo metodą, bet ir į galimybę juo naudojantis suprasti kas vyksta su mano hormonais.
Pastebėjau, kad mano liuteininė (poovuliacinė) fazė – labai trumpa: vieną mėnesį ji truko vos 7-ias, kitą 9-ias dienas. Tai – žemo progesterono indikacija. Mitybos ir gyvenimo būdo pokyčių dėka, per porą mėnesių sugebėjau ją „pailginti” iki 11-os 👏. Tada atkeliavau į Kaliforniją, pradėjau kasryt gerti kavą ir valgyti beigelius ir visi hormoniniai reikalai sugrįžo🤦🏻♀️. Įsivardinusi patiriamus simptomus ir pasikonsultavusi su 4-iais skirtingais šaltiniais, pasitvirtinau, kad mano kūnas nepagamina pakankamai progesterono ir susidariau „gijimo planą”. Šįkart nusprendžiau, kad jau viskas, apsišarvuoju kantrybe ir prisiimu atsakomybę už savo sveikatą.
Vos prieš keletą dienų pradėjau keltis 6 val. ryto ir eiti pasivaikščioti, pakeičiau mitybą ir pagaliau užsisakiau papildų (apie tai – atskiras įrašas). Jau dabar jaučiuosi žymiai geriau!
Tad toks nuostabus dalykas vaisingumo pažinimas (gal kas galit pasiūlyti smagesnę sąvoką šiam reikalui apibūdinti?).
Koks Tavo santykis su savo kūnu, savo ciklu?