Šių metų liepos 9 dieną į mūsų šeimą, į mūsų namus ir širdis atkeliavo Agnija. Mūsų mažoji dukrelė atvėrusi mums naujus pasaulius ir patyrimus. Ji gimė su mumis, namuose, apsupta šeimos, mano mielos draugės ir pačios mylimiausios pribuvėjos.
Taigi, apie viską nuo pradžių. Agnija yra mano antroji dukrelė. Pirmoji, Rytė, gimė prieš 4,5 metus, per pat vėsius sausio mėnesio pietus. Per Rytės nėštumą buvau tokia visiškai nepatyrusi, dar mergaitiška, labai pasitikėjau viskuo, kas vyksta aplinkui, lemtimi, gydytojais ir mažai ką kvestionavau. Šis nėštumas, atvirkščiai, atvėrė manyje mamą tigrę, kuri visaip kaip kovos už savo įsitikinimus, kels didžiulius klausimus ir abejos viskuo, kas prieštarauja jos intuicijai. Rytė gimė ligoninėje (vgn) ir ta patirtis nebuvo baisi, traumuojanti ar pan. – kaip tik, tas gimdymas padėjo man geriau suprasti savo kūną ir psichologiją. Supratau, kad labai bijau ligoninės aplinkos, kad tuo metu mano kūnas užsidaro, kad man reikia jaukumo, mano namų. Rytės gimdymas prasidėjo sausio 24 dieną, kai namuose pajaučiau sąrėmius. Neužilgo nuvykome į vgn, paaiškėjo kad atsivėrimas tik 1cm, bet kadangi sąrėmiai bangavo gražiai, nusiuntė tiesiai į gimdyklą, o ten viskas paėmė ir sustojo. Laukėmė nuo ryto iki popiet, bet niekam nevykstant pasiūlė likti nakčiai ligoninėje, tik jau palatoje, kur savo gimdymų laukia ir daugiau moteriškių. Apsistojus tame kambariuke (buvo vakaras, tamsu) iškart vėl man pradėjo vykti vyksmai, sąrėmiai grįžo ir taip vyko visą naktį. Ryte pradėjau šiek tiek drėbėti, tad paprašiau kad mane apžiūrėtų, nes jausmai jau buvo stiprūs. Paaiškėjo kad atsivėrimas jau 8,5cm, tad vėl išsiuntė į gimdyklą, pasikviečiau mylimąjį, tačiau vos atėjus į gimdyklą vėl viskas sustojo… Tad daktarai nusprendė nuleisti vandenukus, bet vistiek nieko nevyko. Šiek tiek palaukę primygtinai „pasiūlė“ suleisti oksitocino, labai nenorėjau, bet kaip ir sakau, mažai ką tesupratau – teko sutikti. Tada jau viskas vyko greitai ir po kelių stūmimų pasaulį išvydo Rytė.
Kodėl tiek daug pasakoju ir apie pirmą gimdymą? Jis davė man pasitikėjimo savo kūnu, savo galimybėmis ir suteikė daugiau galių įsiklausant savo kūno. Dėl to vos pastojus su Agnija žinojau kad ligoninėje gimdyti nenorėsiu, arba jei jau teks, stengsiuosi kaip įmanoma labiau ten susikurti jaukumo pojūtį, urvelio jausmą.
Dar labiau šį norą padidino visi karantino dalykai, gimdymas su kaukėmis ir daktarais, kurie apsivilkę baisius kostiumus, tikiu, jaukumo nepridėtų…
Tad visą nėštumą tam labai ruošėmės. Tikrai jaučiausi kaip studijuodama motinystę iš naujo, nes skaitėme su vyru kuo daugiau užsienio ir Lietuvos gimdymo istorijų, patirčių, žiūrėjom filmų ir filmukų, skaitėme daugybę straipsnių. Susipažinome su nuostabia pribuvėja, kuria jau džiaugėsi didelė dalis pažįstamų gimdžiųsiųjų. Su ja palaikėme ryšį visą nėštumą ir tai labai padėjo kai kuriais atvejais nepaleisti pasitikėjimo savo intuicija. Tai yra didžiausia motinų dovana nėštumo metu. Tų, kurios nori gimdyti namuose, miškuose, baseinuose ir taip pat tų, kurios neįsivaizduoja gimdymo kitur, tik ligoninėje. Svarbiausia mokėti atsiverti jai ir įsiklausyti savęs. Kaip minėjau, pirmojo nėštumo metu namų gimdymo net nesvarsčiau. Tokia buvo jo istorija, tokia buvo kūno istorija.
Šio nėštumo ir gimdymo istorija visiškai kitokia. Buvo keli atvejai, kai tradicinė medicina bandė pagąsdinti – visų pirma, man nėštumo pradžioje buvo nustatytas nėščiųjų diabetas ir nėštumo pabaigoje – streptokokas. Diabetas atnešė didelę kovotojos dvasią, nes netikiu juo nėštumo metu. Manau, kad moterys turi teisę valgyti ką tik nori ar jaučia, kad mamos neturi būti gąsdinamos per dideliais vaikais ir pan. O streptokokas irgi baisiausiai išgąsdino, sukėlė abejonių, liūdesio, kad, matyt, namie dukros sulaukti negalėsime. Tačiau mums pavyko jo išvengti. Tikrai dėl to dirbome ir stengėmės – paskutinius du mėnesius kas vakarą dariausi yoni voneles su arbatmedžiu, žolelėm, kartais apsiplovimus su jodu (jis padeda kovoje su strep.b), sumažinau saldumynus ir miltinius patiekalus ir pradėjau vartoti daugiau gerųjų bakterijų turinčius produktus. Niekada nesužinosim ar tai jie padėjo kovoje su streptokoku, ar tiesiog net ir nieko nedarant būtų pavykę jo išvengti – tačiau jis buvo mano galvos skausmas ir norėjau būti užtikrinta, kad tikrai padarau tiek, kiek galiu, kad mano vaikelis gimtų sveikas.
Pats gimimas, labai norėjau, kad vyktų vandeniuke. Mažoji Agnija su savim atsinešė didelę meilę vandeniui. Dar niekad taip vandens nemylėjau kaip per šį buvimą su ja. Labai norėjosi būti prie upelių, ežerų. Klausytis vandens čiurlenimo, gulėti vonioje. Mylimiausioji pribuvėja galėjo mums paskolinti baseiniuką, bet dėl visą ko įsigijome vaikišką didesnį baseiną ir tai labai pravertė.
Liepos 9d. rytą man prasidėjo gan malonūs pabangavimai. Ir vėl vaikelis pasibeldė dieną vėliau termino. Pabangavimai labai pamažu kilo, galvojau, kad tikrai gimsime ne šiandien, nes labai gražiai ir ramiai viskas kilo. Apie piet viskas pastiprėjo, bet vistiek dar buvo tikrai ne tas momentas, kad kviesčiausi mylimą gimties moterį (kelio iki manęs jai apie 1.30h). Nusprendėm netgi mano didžiosios nevežti pas senelius, nors galvojau kadangi manoji didžkė labai aktyvi – gali man trukdyti būti rimtyje gimdant, tad tikrai vešime. Brangusis ją pasiemė iš stovyklos ir kai grįžo, supratau, kad naaa, jau viskas labai intensyvu ir geriau jau pasikviesiu savo mieląją atvažiuot pribūt, net jei ir viskas nuslūgs, man viskas bus saugu ir jausiuosi tvirtai. Viskas dar labiau intensyvėjo, paprašiau, kad mielasis pūstų ir piltų baseiną. Dar pajaučiau, kad noriu, kad ateitų mano mylima draugė gyvenanti kaiminystėje. Ji turėjo žinių ir patirties būnant su mamomis, palaikant jas, labai pajaučiau, kad ji dar daugiau saugumo man įneštų kol laukiam pribuvėjos, kad tikrai gerai žinos kur man paspausti, pamaigyti per sąrėmį, galų gale kad pažiūrės Rytę, jei reikės. Džiaugiausi, kad ji atėjo, pabuvo su manimi, mane paglostė, man pagrojo. Jaučiausi mylima ir globojama iš visų pusių. Jau atrodė finišas čia pat, bet kūnas labai laukė mylimos pribuvėjos. Jai atvykus, visai atsileido, atsivėrė. Skausmas jau buvo didžiulis, bet kartu ir labai džiuginantis kad jau tuoj susitiksime. Buvo be galo gražu, kad kitaip nei ligoninėje, čia manęs niekas nenagrinėjo, kaklelių netikrino, lietė tik švelniai, motiniškai, kai reikėjo – tvirtai, spaudžiant ir padedant. Paprašius, su aparačiuku paklausė vaikelio tonų, man norėjosi. Labai pagelbėjo strėnų ir klubų spaudimas, masažai. Pribuvėja atvyko apie 20h, dar pabangavom paskutinius pabangavimus, labai gražiai vandenukai šovė kaip fontanas baseine. Tai irgi buvo nauja kūno patirtis, nes pirmojo gimimo metu man vandenukus nuleido gulint ant tos gimdymo kėdės stalo – jų nei mačiau, nei labai jaučiau. O čia – tikras gimties fejerverkas. Tiesa prieš vandenis pajaučiau ir išeinant kamščiui, vėlgi buvo džiaugsmo. Na ir galiausiai, didysis džiaugsmas jausti užimgstant galvytę, galėti ją paliesti, jausti kad viskas jau čia pat. Niekas nesakė ir nenurodinėjo kada stumti – o stumti net ir nereikėjo! Kūnas pats viską darė kaip jam buvo geriausia. Tik visas kūnelis kad užgimtų reikėjo pastumti. Taip 21.25 susitikome savo mylimą Agniją. Pasiėmiau ją ant rankų, priglaudžiau. Mylimasis visą laika buvo šalia, mane glostė, prilaikė. Jau laikant Agniją rankose, prigludusią prie manęs atėjo sveikinti didžioji sesė Rytė. Ji vis kartojo kokia graži sesutė, domėjosi kas yra virkštelė. Net nebūčiau pagalvojus kad Rytė irgi dalyvaus gimime! Ji beveik viską matė, tačiau niekas jos neišgąsdino ir netraumavo. Aš nerėkiau, buvau rodžiusi jai kelis gimties filmukus, todėl tai jai buvo labai natūralu ir priimtina. Ir pati iš mūsų gavo dovanų pirmąjį žaislinį leliuką, kuriuo galės rūpintis 🙂
Buvo nepaprastai malonu tiesiog po visko nueiti į savo lovą, taip paprastai, atrodo, kasdieniškai, tik jau su Agnija. Keisčiausia buvo tik, kad kiti rūpinasi manimi ir man į lovą neša moteriškas arbatėles – aš pratusi visada pati, kaip tikra šeimininkutė apšokinėti svečius 🙂
Naktį miegoti neišėjo, tiek įspūdžių zujo galvoje, veikė visokie magiški hormonai. Pirmosios savaitės gale suskubome susitvarkyti visus mažosios įteisinimo dokumentus, viskas labai gražiai praėjo ir čia. Nesitikėjau paprastos poliklinikos pagalba ir gražiu bendravimu, tad kai viską susitvarkėme, netgi skambinausi padėkoti administracijai, kad mus, namų gimimo žmones taip gražiai priėmė. Buvau įsitikinusi, kad žiūrės į mus kaip asocialią šeimą, bandys kažkaip pašiepti, tačiau bendravimas tikrai buvo malonus. Šis pokytis Lietuvoje, ar bent jau vienoje didesnių Vilniaus poliklinikų, kurioje viską tvarkėmės – džiuginantis.
Mūsų gimties patirtis šviesi, šeimyniška, bendruomeniška ir, atrodo, tokia paprasta! Atrodo, ar kitaip būti ir begali? Juk gimtis tokia stebuklinga, bet kartu ir tokia paprastai natūrali 🙂