Pirmagimė Ugnė pas mus atvyko ligoninėje. Tai buvo taip stipru ir intensyvu, kaip kitaip ir negali būti. Tačiau tik pradėjus lauktis antrąkart, supratau, kad ši patirtis buvo ir sunki, skaudi, nuneigta. Jog vengiau gilintis ir tyrinėti, laikiau ją paslėptą kažkur toli už mano suvokimo ribų. Tiek toli, jog man net atrodė, kad mano gimdymo patirtis buvo „visai gera”. „Netobula, bet visai gera”, – tik tiek neigiamumo leidau sau pripažinti.
Laukiantis Ūlos neišvengiamai teko atsisukti atgal ir prisileisti savo gimdymo patirtį tokią, kokia ji buvo. Pykti, nesuprasti, skaudėti ir galiausiai priimti, integruoti, paleisti. Priimti ir save tame, ne tokią, kokia galbūt įsivaizdavau būsianti. Tai užtruko – virė ir pulsavo manyje, sunkėsi per ašaras ir drebulius apie tai kalbant, pasakojant ir galvojant, kol galiausiai nebejaučiau jos svorio ir neigiamo skonio savyje. Pagyjau?
Ir tuomet manyje atsirado erdvės kitokiai gimties patirčiai. Tada pradėjau galvoti ir svajoti, kokio gimdymo aš iš tiesų norėčiau sau ir savo vaikeliui, ir kas man yra svarbu, kad ta patirtis būtų teigiama.
Taip tyrinėdama pravėriau gimdymo namuose duris – iš lėto, smalsiai, kaip vieną iš galimybių. Patyrinėjimui, pasimatavimui. Turėjau baimių ir nesaugumų, galbūt išankstinių nuostatų, kurios neleido į gimdymą žvelgti švelniai ir paprastai. Tačiau kurios, kaip eigoje supratau, net nebuvo mano, buvo kažkieno kito: visuomenės stereotipai, informacijos trūkumas, atsiribojimas nuo savęs ir savo poreikių. Šios sienos pamažu tirpo, kai pradėjau daugiau domėtis, kai nagrinėjau tiek mokslines studijas gimdymo namuose saugumo temomis, o taip pat, kai atradau daugybę moterų, jų istorijų ir palaikymo. Kai labai intuityviai, įvairių kūno bei psichoterapinių praktikų ir netgi sapnų metu užčiuopiau savyje gyvenančią laukinę moterį, kuri puikiai žino, kad gimdymas yra natūralus procesas ir kiek ramybės bei tuo pačiu jėgos ji turi. Ir kaip stipriai, kažkodėl visuomenėje yra įkalta priešingai.
Tada viskas pasikeitė – jaučiau jog tampu pasiruošusi. Kitokiai patirčiai, savo patirčiai, – saugesnei psichologiškai ir fiziškai, palankesnei visai mūsų šeimai. Labai ryškiai pajutau, jog noriu link jos eiti, prisiimu atsakomybę už save ir savo vaikelį ir mūsų susitikimo kelionę.
Jeigu dar kažkiek nerimo ir išlįsdavo artėjant gimimo dienai, pažintis su pribuvėja mane visiškai nuramino ir regis apsupo šiluma ir ramybe. Jos aiškus ir skvarbus protas, žinios ir racionalumas, dermėje su švelnumu, empatija ir tokiu tyvuliuojančiu šiltu, apgaubiančiu palaikymu mane įkvėpė, sužavėjo ir nuramino.
Ėmiau laukti gimimo dienos ir laukti darėsi vis sunkiau, nes fiziškai šis nėštumas man buvo sunkus. Buvau didelė, o jaučiausi dar didesnė ir nerangesnė greta viskonoriuviskoreikiačiairdabarirnekitaip dvimetės. Ji man buvo per intensyvi, aš norėjau tiesiog ilsėtis ar susitelkti į save, ypač nėštumui einant į pabaigą.
Žinojau, jog gimtadienį švęsim anksčiau, nei terminas. Pirmagimė pas mus atėjo 38 su puse savaičių, panašiai nujaučiau ir šįkart. Suėjus maždaug 37 savaitėm ėmiau jausti jog susitikimas jau labai labai arti. Žemyn nusileido pilvas o su juo ir emocinis lygis. Tapau visiškai absoliutiškai pažeidžiama. Verkiau pati nežinodama ko, o viduje jaučiau, jog tiesiog paleidau ir atsileidau. Atsipalaidavau.
Net žiūrėdama į save veidrodyje, kad ir kaip tai keistai skambėtų, savo veido išraiškoje ir akyse mačiau, kad jau tuoj tuoj. Žvilgsnis, lygiai taip pat kaip ir prieš Ugnės atėjimą tapo kitoks, tarsi pripildytas daug kažko, ko nelabai galiu suvokti ar įvardinti.
Na ir tik suėjus 38 savaitėms bei praėjus pirmoms penkioms 2021-ųjų metų dienoms, vieną naktį 04:30 pajutau jau tokį pažįstamą, šiltą ir iš lovos akimirksniu šokdinantį „šliūkšt!”. Nubėgo vandenys. Taip ir maniau, kad pradžia bus identiška, kaip ir pirmojo gimdymo metu.
Įjungdama šviesą prižadinau visą šeimyną, tai visi ir išsiritom. Norėjosi tiek visko namuose laukiant mažylės susitvarkyti, o tuo pačiu dar ir pamiegoti, kad turėti jėgų vėliau. Miegoti, kaip tyčia, buvome nuėję tik prieš kelias valandas 😅 Bet ėmė didelis jaudulys ir iškart beveik prasidėjo sąrėmiai, kurie per kelias valandas jau kartojosi kas 5 minutes ir truko vos ne minutę. Pamiegoti nepavyko – gulėti buvo švelniai tariant sunkoka 🙂 Ėmė švisti, buvo 8 ryto. Tada parašiau pribuvėjai ir dulai, jog panašu, kad šiandien susitiksime 🙂 Pribuvėja patarė lipti į vonią, ir pažiūrėti, kas kiek laiko kartojasi, nes vanduo gerai nusako realią padėtį. Kol prisipyliau vonią, vandeny jau bangos kartojosi kas 3 min, tik pasidarė lengvesnės ir trumpesnės. Vonioje šiek tiek pailsėjau, nuploviau jaudulį ir atpalaidavau drebuliuką.
Po valandos, kokią 9 sulaukiau pribuvėjos. Buvo labai gera ją matyti. Matyt iš to palengvėjimo jai atvykus, man kažkaip sutrumpėjo ir palengvėjo sąrėmiai, atrodė, kad gal dar turim nemažai laiko. Tačiau mums begeriant arbatą jie gerokai paintensyvėjo ir prailgėjo, taigi pribuvėja jau liko pas mus ir niekur nebevažiavo.
Belaukiant gimdymo mano vaizdiniuose ir planuose buvo „aimanų” pyrago kepimas mažylės gimtadieniui, taip smagiai man ta mintis skambėjo. Jau ketinau eiti kepti, bet nuaimanavau tik į vonią 😅 O ten jau ėmė dėtis smarku. Kvėpuodavau, padėjo nugaros masažas, lengviau būdavo būti susirietus ant keturių. Galiausiai ir vyras įšoko į vonią, ir aš ten ant jo pasikabinus, su masažais jau po truputį nėriau į kitą realybę, darėsi labai sunku ir intensyvu.
Ugnė, atsikėlusi po rytinio pietų miego, rado namuose pribuvėją, kurią rodės iškart įsimylėjo. Kalbino ją ir draugavo, vis dalyvavo vonioje su mumis ir nulėkdavo laiks nuo laiko pažiūrėti filmukų su močiute.
Nežinau kiek tai truko, erdvė ir laikas susiliejo į kažkokį vientisą kukulį, kol galiausiai ėmiau jausti norą stangintis. Ir čia man prasidėjo sunkiausias etapas. Kažkodėl neskubėjau ir stengiausi iškvėpuoti, atrodė, kad dar šiek tiek ne laikas stumti, o sąrėmiai vyko kas minutę ar pusę ir atrodė, kad yra ilgesni nei tarpai tarp jų, o kartais atrodydavo kad ir tų pauzių nėra. Pribuvėja paragino nesulaikyti ir jei jaučiu poreikį, po truputį švelniai stumtelt. Atrodo tą akimirką palengvėjo, to paskatinimo man kaip tik ir reikėjo, kad žengčiau į kitą etapą. Bet mažylė artėjo labai iš lėto, palengva po truputį stūmiau, jaučiau galvytę siaubingai deginant mane, o ant galvytės čiuopiau vandenų puslytę.
Kažkuriuo metu atvažiavo dula, pamačiau ją per miglą, bet pajutau, jog labai gera ją matyti. Ir tada vėl visa realybė susisuko į vientisą didelį spaudimą ir kažkokį kosminį tunelį, kuriame buvau tik aš, lėtas ilgas iškvėpimas, pribuvėjos balsas, vyro kūnas ir visas tas intensyvumas. Na ir galiausiai, nežinau kuriuo metu, bet visiškai netikėtai iššoviau visą vaiką vienu ypu 😅
Pirma mintis buvo „o ou, turbūt susisprogdinau tarpvietę” :)))), antra mintis – „velnias, nespėjau pagauti pati!” Trečia mintis – „viskas!” 🤘
Tai mažutė gimė 13:06, vandenyje, realiai labai greit viskas ir įvyko 🙂 panašaus ūgio ir svorio kaip Ugnytė – 3200 ir 52 cm. Visa varškėta, kaip Ugnė sakė „išsitepus sviestmeduku”. Išgirdusios veiksmą, atbėgo žiūrėti Ugnė su močiute, o mane toks milžiniškas palengvėjimas ir ramybė apėmė, kad nei krustelt, nei kalbėt nebenorėjau, negalėjau. Mirkom vonioje, kol nupulsavo virštelė, tada užgimė placenta, nukirpom virštelę ir po truputį keliavom visi į lovą – mažylė ieškoti pieno, o mes – ilsėtis, plepėti, valgyti vištienos sriubos, kurią mama virė viso gimimo metu 🙂
Kas liečia emocinį aspektą, tai man net sunku suvokti ir žodžiais išreikšti pribuvėjos sukurtą aplinką ir palaikymą. Kiek ramybės, pasitikėjimo ir ekspertiškumo tuo pačiu tame buvo. Vėliau prie to prisijungė ir dula ir tiesiog jausmas buvo toks, kad turiu didelę šeimą, kur visi manimi ir mumis rūpinasi ir tai daro būtent taip, kaip reikia ❤ Tiek praktiškai tiek emociškai ❤ Labai gera buvo būti su jomis, ir aišku, labai gera namuose, ne tik per gimdymą, bet ir po, – vartytis savo lovoje, praustis savo duše, valgyti savo maistą. Taip pat man buvo labai svarbu ir aš norėjau neatskirti vyresnėlės. Man labai gera, kad Ugnė galėjo dalyvauti tiek, kiek ir kada jai pačiai norėjosi. Kad galėjo dalyvauti ir mano mama.
Jaučiuosi labai apdovanota tokia patirtimi ir tokiais nuostabiais žmonėm šalia ir visu tuo palaikymu. Realiai gimdymas buvo labai ramus, švelnus, paprastas. Aš irgi buvau rami, susitelkusi, nors aišku, kad buvo žiauriai intensyvių momentų, o kaip gi be jų – buvau juos užmiršus jau po Ugnės. Užmiršau jau ir dabar, praėjus mėnesiui, kai rašau šią istoriją.
Fiziškai – neplyšau, iškart galėjau judėti, sėdėti ir gyventi normaliai, labai mažai kraujavau. Tai ir sveikatos aspektu visiškai kitas patyrimas, nei tada ligoninėje. Kur tikrai jaučiausi net ne pacientė, o ligonė.
Toks jausmas, kad labai natūralu ir organiška viskas, kad gimimas, tai tokia tiesiog gyvenimo dalis, kuri sau įvyksta tiesiog vieną dieną ir gyvenimas toliau tęsiasi – valgai košę savo lovoj, kažkas atneša arbatos, šventi gimtadienį su tortu, miegi savo lovoj su vyru ir dukra plius dar vienu mažučiu nauju pasaulio gyventoju.
Jaučiu, jog šis patyrimas davė daug sesių ryšiui, Ugnei visai kitaip priimt ir ištoleruot sesę ir pokyčius, kai pati juose dalyvavo. (Nepaisant to, vistiek iššūkių ne abejo netrūksta 😅)
Vyrui irgi regis kitaip, – čiumpa mažulę, kalbasi su ja nuolat, migdo ją sau ant krūtinės ir nesuvokiamą daugybę kartų bučiuoja jai galvytę.
Man tai davė daug ramybės ir pasitikėjimo savimi. Tvirtumo savyje ir savo autentiškuose pasirinkimuose.
Dar labai praturtino suvokimą apie bendrystės ir palaikymo, santykio svarbą, atnešė naują gylį ir patyrimą, koks tas santykis gali būti. Tas labai jautru, ypač lyginant su pirmuoju gimdymu. Kaskart prisimenant iš to gerumo ašaros kaupiasi ir norisi apkabinti tas nuostabias moteris, vyrą, mamą, Ugnę.
Net mamai galvoje daug kas apsivertė ir persidėliojo. Ji labai jaudinosi ir nerimavo, bet po visko, kai jau atlėgo, sako „nu niekada nebūčiau pagalvojus kad gimdymas gali būti toks gražus” 😉
Tad ši patirtis mus visus labai palietė, pagydė, pakeitė dar tik sunku viską suvokti ir aprėpti.
***
Manoji istorija ir pasirinkimas buvo toks. Ir nuostabūs jie visokie, kokie bebūtų – gimdyti namuose ar ligoninėje, su nuskausminimu ar be, cezario pjūvio operacijos, solo gimdymai, labiau ar mažiau medikalizuoti. Visi, kurie geriausiai tinkantys pačiai mamai ir atitinkantys situaciją.
Svarbiausia, kad mama turėtų galimybę sąmoningai rinktis ir ruoštis, kaip sutikti savo vaikelį ir tame pasirinkime ją lydėtų informacija, pagalba, palaikymas ir pagarba.
Mums labai trūksta gražių gimdymo istorijų.
Ir labai trūksta požiūrio, kad ne tik pats gimimo faktas ir rezultatas svarbus („svarbiausia visi sveiki”), bet ir visa patirtis, kaip tai įvyko.
To ir linkiu❤
Eglė