Visa širdimi dalinuosi savo mažylio gimimo istorija. Prašau jautrių širdžių skaitant ir saugoti ją
Stebuklingas Tumo gimimas. Kai atsiduodi Dievo planui ir gauni dovanų nuostabiausia, ko net negalėjai įsivaizduot
„Gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku“ pasigirsta dainos žodžiai dar vieną karštą vasaros rytą. Tai dar ne tas rytas, kai gims Tumas, dar reiks išgyventi kelias naktis, kai kas valandą keliauji į tualetą, dar reiks nubusti ne vieną rytą su lengvu nusivylimu, jog ši naktis dar nebuvo Ta, dar nesulaukiau ženklų (tvirtai tikėjau, jog veikla prasidės naktį), dar reiks išgyventi kelias ypatingai karštas vasaros dienas, kai daugiau nieko nedarai tik vėsiniesi ir kvieti vaikelį. O jis, tas mano Gimuliukas, ateis pačiu laiku.
Laukimo paskutiniai trys mėnesiai buvo lyg įvairiaspalviai fontanai – kartais žaižaruojantys skaisčiausiais deimantais, o kartais viską apgaubiantys juodžiausia anglimi. Mūsų tėtis sunkiai sirgo – buvom namuose vieni, o jis ligoninėje, nežinojom, ar galės dalyvaut gimdyme, ar pasveiks, kartais nežinojom net kaip išgyvent šiandieną, jautėmės nesaugūs. Vaikelis mano pilvuke taip pat pasimetė, kada jau reikėtų atkeliauti, o susimaišyti tikrai buvo paprasta – čia mama prašo dar palaukti, dar taip nespurdėti, čia sako, kad jau ramu, jau tėtis namie, po kiek laiko vėl, kraudama daiktus į greitąją, maldauja palaukti. Gimimo kelionė be tėčio atrodė įmanoma, tačiau labai skaudi, kupina baimės. O čia, žiūrėki, ir akušerė, su kuria įsivaizdavau gimdymą, išvažiavo į kelių dienų atostogas – ir vėl „mažyli, palauk kelias dieneles“… Tik vidus – pasąmonė per sapnus kalbėjo apie laimingą gimdymo istoriją – vis sapnuodavau kaip lengvai ir greit pagimdau, kaip skrendu, kiek noriu panirdama, per vandens bangas, kaip atvažiuoju pasitikrinti dėl pilvo maudimo, o sako, kad jau 12cm prasivėrimas (kažin tie 2cm stangos ar jau vaikelis ant rankų: )). Beliko tik melstis, pasitikėt Dievu ir savo vidumi.
40-ta savaitė. Kalbinam mažylį atkeliauti, bet jaučiu, koks jam šis pasaulis atrodo sudėtingas ir keliantis baimę, kaip nesinori palikti šiltų pirmųjų namų – gimdos. Kas vakarą einu miegoti su malda ir tikėjimu, kad vaikiukas pradės belstis, kas rytą nubundu su liūdesiu, jog dar nieko nejuntu. Naują šeimos narį kviečiame visi – brolis kalbomis, prausynomis (pirmagimis Vincas beveik kas vakarą prausdavo mane vonioje), tėtis masažais, mama fiziniais pratimais, išbandome dar įvairiausių būdų, bet jokių rezultatų.
41-a savaitė. Pirmadienis. Akušerė jau grįžo, jau ramu, jog mažylį priims gerumo, pagarbos ir meilės kupinos rankos. Vaikelį labai intensyviai kviečiu, keliauju į masažą, kurio metu jaučiu kaip atsisveikinu su besilaukiančiu kūnu, kuris man taip patinka (juokauju, jog galėčiau visą gyvenimą būti besilaukianti). Meldžiu ir tikiu, kad jau naktį prasidės veikla.
Antradienis. Nubudusi verkiu, valandą nesikeliu iš lovos ir tiesiog bliaunu. Mintyse sukasi, jog Dievas mane apleido. Kūkčioju apie tokius sunkius mėnesius, tikėjimą, jog gimdymas bus lengvas ir švelnus, o čia štai vaikelis nesibeldžia. Susiskambiname su mano nuostabiąja dula ir ji įpučia man šviesių minčių, tikina mane, kad Krikščioniškuose gimdymo namuose niekas iškart neleis oksitocino, pasakoja apie kelis natūralius ten taikomus sužadinimo būdus ir aš nusiraminu.
Trečiadienis. Keliaujame į Kauną pasitikrinti. Susitinkame su Angelu Akušere, ji apžiūri kaklelį – atsivėrimas 2,5cm ir jis visiškai lygus, kalbindama Tumą pamasažuoja kaklelį, kviečia vaikelį atkeliauti. Einame apžiūrėti echoskopu – vaikelis jaučiasi puikiai, vandenukų labai nedaug, o ir placenta jau pavargusi. Kartu su daktare sutinka dėl to paties – veikla, matyt, neprasideda dėl visiškai prisispaudusio vaikelio, nėra nė mažiausios vandens pūslelės, o kūnas yra visiškai pasiruošęs gimdymui (daktarė net klausė, ar tikrai nejaučiu jokių sąrėmių, nes pagal kūną atrodo, kad jau turėtų kažkas prasidėti). Drauge nusprendžiame, jog, jei iki ryt neprasidės veikla – nuleisim vandenukus.
Po susitikimo jaučiuosi laiminga, nes pajuntu maudimą ir labai lengvus sąrėmius bei žinau, kad, jei ne šiandien, tai ryt jau tikrai supsiu savo vaikelį. Ir mano įsivaizdavimas, kad sunkiai išgyvensiu, jei gimdymas bus sužadintas (nors ir vandenų nuleidimu), gimimo dienos pats vaikelis nepasirinks, buvo klaidingas – aš šią žinią priėmiau su didžiuliu džiaugsmu ir suvokimu, jog jam jau laikas, visi ženklai tai rodo, tik jaučiu, jog reikia lengvo postūmio ir, jei reiks nuleist vandenukus – tai bus pagalba. Kita vertus, tikėjau, kad kaklelio masažas bus tas „mygtukas“, kuris sužadins gimdymą. Keliaujame su vyru šventinių pusryčių, grįžus namo daug džiaugsmo, šiurpuliukų, pratimai su „draugu kamuoliu“ ir, atrodo, net jaučiu oksitociną, tačiau per dieną 10 sąrėmių…
Ketvirtadienis. Sąrėmiai taip ir neįsisiūbavo, dingo. Jausmai susimaišę – čia liūdesys, kad neprasidėjo, čia džiaugsmas, kad susitiksiu su vaikeliu, čia pat ir baimė, nes žinau, kas bus, jei nepadės vandenų nuleidimas. Važiuojame į Kauną. Vairuoju pati, kelias apie valandą – yra laiko pasikalbėti su savimi, su vyru. Nesipratinu, bet jaukinuosi vaizdą, jog gimdymas gali baigtis ir operacinėje ir tai tikrai nereikš, jog aš prasta moteris. Galvoju, kaip bus, jei oksitocinas, ar ištversiu be nuskausminimo. Sustojame rasotoje aguonų pievoje, pabraidome, įsiamžiname. Štai ir išsipildė viena iš svajonių – važiuoti į gimdymą ankstų, gaivų vasaros rytą.
Atvykstame į gimdymo namus, širdis daužosi, mus pasitinka šypsena pasidabinusi Angelas Akušerė. Pasikalbam, pamatuoja kaklelį – tie patys 2,5cm. Šioks toks nusivylimas, o ji švelniai sako „ir gerai, tiek, tai tiek“. Keliaujam išsirinkti gimdyklą. „Ši, tikrai ši“ – sakau visa širdimi pajutus, jog noriu ten, kur gimdžiau savo pirmąjį sūnų, ten, kur vonia, ten, kur geri atsiminimai, kur jauku. Juk kūnas turi atmintį, jam ten saugu. Įsikūrus kaip namuose pavalgome pusryčius (juk reik pasistiprinti prieš didelį darbą) ir kaupiamės kelionei. Drauge su Akušere sukalbam maldą, ašarodami gauname jos palaiminimą ir visi kaip viena šeima apsikabinę sakome „geros kelionės“.
10.30 val. nuleidžiami vandenukai. Angelas Akušerė su vyru plačiomis šypsenomis praneša, jog visiškai skaidrūs. Koks džiaugsmas! Vaikeliui viskas gerai, o ir į vandenuką, jei norėsiu – galėsiu keliaut. Pusvalandį reikia pagulėti, kad vaikelis įsitvirtintų. Guliu ir galvoju, kaip moterys gali gimdyti gulėdamos, juk taip nuobodu ir skausminga. Štai ir pirmieji sąrėmiai – šie jau tikri. Džiaugsmas neapsakomas! Veikla prasideda! Dėkoju Dievui už kiekvieną bangą! Aplanko Angelas Akušerė – praneša, kad jau galiu keltis nuo lovos, judėti ir dabar dvi valandas padirbėt reik – pakviesti vaikelį ant kamuolio ir kitais pratimais. Valio! Dabar galiu gimdyti taip, kaip moku – judėdama ir pagaliau galiu susitikti su bangomis, kurių taip laukiau visus 9 mėnesius, susitikti su laukiniu savo vidumi.
Kiekvieną bangą išgyvenu, kaip bebūtų keista, su didžiausiu malonumu – alsuoju, šoku, judinu klubus. Bangos neregėtai stiprėja ir ilgėja. Užsinoriu pasituštinti, keliauju į tualetą ir jau nebenoriu atgal. Šalia tualeto dušas – tikra palaima! Sąrėmiai dar intensyvesni, dar ilgesni. Nesitikėjau. Pagaunu mintis, jog gal pamiršau, koks tas gimdymo skausmas, o čia tik pati pradžia. Vietos lokacija nesikeičia – tualetas – dušas. Angelas Akušerė atėjusi labai apsidžiaugia, sako „na va, matai, jau ir gimdai“. Sako, kad neužilgo eisime kaklelį pamatuoti ir, atrodo, man vanduo labai tinka, nes neišeinu iš dušo, tai gal pilam vonią? Pilam, jei nenorėsiu joje gimdyti, tai bent pagulėsiu, nes vanduo tikrai šį kartą reikalingas (pirmagimį labai norėjau gimdyti vonioje, tačiau dėl tamsių vandenų negalėjau, šio vaikelio gimimą norėjau tiesiog išjausti). Duše pasidaro per karšta, išeinam iš jo ir, o gerume, lova! Noriu į ją! Noriu pagulėti! (ir viduje juokiuos iš savęs, jog dar visai neseniai galvojau, kaip gimdyti ant lovos).
Lovoje vėsu ir gera, tik bangas sunkiau kūnui ištverti – tartum išriečia jį. Kaip ir pirmą gimdymą – labai tinka stiprus kryžkaulio masažas, eteriniai aliejai. Negaliu patikėti, bet tarp sąrėmių užsnūstu (kai moterys pasakodavo apie tai, man tai atrodė neįmanoma). Ateina „tiesos akimirka“ – matuosim kaklelį, kiek gi čia nuveikėm. Praėjo 2 valandos nuo vandenų nuleidimo, skaičiuoju mintyse, mąstau, kad, jei bus 4 cm, tai prašysiu kokio lengvo nuskausminimo, nes jau kažkaip nejuokingi čia tie sąrėmiai. Angelas Akušerė prieš apžiūrėdama paklausia „kiek centimetrų pradžiugintų?“, sakau „5“. Matuoja ir su plačia šypsena, kuri matosi net per kaukę taria „8!”. Visiška euforija, atrodo, atsirado dar jėgų, begalinis džiaugsmas, jog visai netikėtai jau keliauju link pabaigos. Akys užkliūva už burbuliuojančios vonios ir negaliu apie nieką kitą šią akimirką svajoti – tik apie ją.
Ak, išsvajotasis, šiltasis, glostantis ir apgaubiantis vanduo…Tu pasiėmei dalį skausmo. Tu mane keli ir siūbuoji. Aš kvėpuoju į tave, burbuliuoju, murkiu, mūkiu. Bangos labia stiprios, taip, jau ir tas jausmas, kai, atrodo, nebegaliu daugiau, nebeištversiu, ir, žinau, kai taip paagalvoji – jau tuoj tuoj pabaiga. Groja bliuzas, vyras su Angelu Akušere dušu masažuoja kryžkaulį. Aš verkiu iš laimės. Tyrai tyrai, iš pačių sielos gelmių ir juokiuos pati iš savęs, kad jau netikėjau, jog Dievas man padovanos gražiausią gimdymą. Atsiprašau, kad galvojau, kad Tu ėmei ir nusisukai nuo manęs, o štai kokią dovaną man dovanoji. Angelas Akušerė sako, kad per kitą bangą jau stumsiu. Ateina banga, jaučiu, kad dar ne toji. Praeina dar kelios. Sakau, gal aš pasitikrinsiu, gal vis dėlto vaikelis į sausumą ateiti turi. Angelas Akušerė sako “žinoma, bandyki”. Atsistoju ir kaip mat pliūpteliu atgal į šiltąjį palaikytoją vandenį.
Dar kelios bangos ir štai pajuntu, jog noriu stumti. Stumiu, pasirodo pakaušėlis, kakta. Dar viena banga, Angelas Akušerė sako “dabar susikaupk, kad vaikelis nepastrigtų”. Ateina, banga ilga ilga, verianti, o mano kūnas nuostabiai žino, ką daryti. Panyru ir išstumiu savo mažylį. Štai, mano vaikelis jau ant rankų, jau ant krūtinės. Vis dar negaliu patikėti kaip paprastai, kaip greitai ir švelniai mes susitikome. Gydytoja, atėjusi į pačią gimdymo pabaigą taip ir tebestovi parėmusi sieną, lyg filmą žiūrėdama. Tik ištaria “labai gražus gimdymas”. Iš to džiaugsmo net pamiršome į laikrodį pasižiūrėti, sakau, kada gimė, Angelas Akušerė pažiūri į laikrodį “14.45”. Ačiū, Dieve, už tokią apdovanojančią patirtį. Ačiū už išpildytas svajas – gaivų gimdymo dienos rytą, mylimą akušerę šalia, vyrą, susitikimą su savo laukiniu vidumi ir jo išgirdimą. Tumai, linkiu tau tokio švelnaus, banguojančio, siūbuojančio, gilaus ir šilto gyvenimo kaip ir tavasis gimimas.