Šildydama jau tuščias įsčias vidurvasario saulėje klausiausi žiogų, žiūrėjau į laukinių morkų puokštę, kuri paslapčia atsirado terasoje sąrėmių metu. (Ačiū dar kart Vaidai).
Žiūrėjau ir netikėjau:
-Ar aš vis dar egzistuoju?
-Na, taip… rankos, kojos dar vietoje, kūnas čia.
-Ar ta pati?
-Ne.
Po šios patirties, atsivėrė gyvybių ir mirčių ratas, gyvenimas įsčių, kurias auginau savyje tuos lygiai 24 metus.
11:29val. liepos 19 dieną, mažutėlė, šilta gyvybė atmerktomis akimis žvelgė po vandeniu į mus.
Gimęs vandenyje, gamtoje. Toje pačioje terasoje kur prieš metus laiko iki jo gimimo, kukliai įsileidau pirmąją mintį apie vaikelį, čia svajojau, kaip leisime laiką kartu gamtoje, gyvensime gausos ir pilnatvės jausme.
Čia, kur visa žemė persismelkusi mūsų gražiomis akimirkomis, čia, kur daugybė žmonių padėjo pastatyti mūsų šiaudinuką. Dabar žiūrėdama pro didelį namų langą į rytus, senutėlei žiemai traukiantis, atsimenu kaip sapną, savo ir Aisčio Aušvilo kelionę į mūsų glėbį.
Susitarėm su Aisčiu, kad gims po mano gimtadienio. Tik negalvojom, kad taip iškart, tiesą pasakius, nors ruošiausi visus tuos 9 mėnesius, tai akimirkai nesijaučiau pasiruošusi, tikėjausi bent dar vienos dienos. Naktį po mano gimtadienio apie 2val. nakties užmigau po daug įspūdžių ir nuovargio, o maždaug už pusvalandžio aplankė skausmas, kuris jau nebeleido užmigti, pabuvus taip keletą valandų, pasakiau pribuvėjai, kad atvyktų, supratau, kad savo vaikelį pamatysime šiandien.
Atvykus nuostabiai širdies sesei, skausmas tapo lengvesnis. Jaučiausi rami, pasitikinti viskuo, kas įvyks. Laikas, kuomet saulė apsuko ratą ir įteikė man 24-uosius, buvo mano prigimties, pasitikėjimo ir savo kūno pajautimo laikas. Tai buvo dovana, kuri padėjo ramiai ir laimingai sutikti vaikelį. Jaučiu, kad būtent moters ramybė yra visa ko raktas, nes jaučiame viską, jei neramu, kreipiamies ten, kur galime atrasti ramybę ir taip pasitikti gyvybę. Savo kaip mamos ir sūnelio gimtį mačiau tik taip, nors nebuvau kategoriškai nusiteikusi prieš gimdymą ligoninėje, tačiau buvo sunku pagalvoti apie važiavimą kažkur, nes visa, kas artimiausia, visa gamtos ir meilės pagalba jau buvo su manimi, nenorėjau palikti šios vietos, norėjau su Aisčiu gimti čia. Nors giminės moterys tik vėliau prasitarė, kad nerimavo, jog esu ne tokio sudėjimo, klubai ne platūs, ganėtinai liekna ir nepajėgi pagimdyti, tačiau Aistis gimė be plyšimų, natūraliai, saugiai, nei per mažas, nei per didelis, kaip gydytojai sako, visiškai standartinis kūdikis. Galbūt tai turėjo įtakos, kad vėliau neturėjome didelių problemų su įregistravimu. Tiek aš, tiek Aistis buvome gyvybingi ir sveiki. Dokumentus susitvarkėme sklandžiai. Esu labai patenkinta mūsų vietinės Riešės šeimos klinikos darbu, tuo metu naujos gydytojos neeiliniu bendravimu ir palaikymu. Pripražinsiu, pas gydytoją apsilankiau labai vėlai-pirmą kartą tik tuomet, kai sūnelis jau buvo išnešiotas, labai bijojau reakcijų, nes grįžome iš Austrijos į Lietuvą karantinui prasidėjus ir vizitą pas gydytoją vis tolinau, dėl neaiškios pasaulinės situacijos, viduje jaučiau, kad esu gyvybingiausiame savo gyvenimo laikotarpyje ir sūneliui buvo viskas gerai, ką ir patvirtino vėlesnis vizitas pas gydytoją. Tad viskas ir įvyko tik taip, kaip jaučiau.
Buvo nuostabu gimti kartu su Aisčiu čia, kur gera, ramu, gamtos apsuptyje. Tai buvo didžiausias virsmas mano gyvenime – pamačiau naujomis akimis, užuodžiau naujus kvapus, pajaučiau gražiausius jausmus ir pilnutėlę širdį meilės. Pasirodo, mano kūnas ruošėsi gyvybės stebuklui, mano krūtys prisipildė saldaus pieno, kuriuo galiu užauginti žmogų. Taip mano gyvenimas tik prasidėjo.
Karinos Ikasalaitės istorija