Kaip žemė kasmet patiria skirtingus sezonus, taip ir mes, norim to ar ne, turime juos išgyventi. Nors Pietų Kalifornijoje, kur šiuo metu esu, panašiau į rudenį ar pavasarį nei į žiemą, vidumi tikrai išgyvenu žiemos sezoną. Tausoju energiją, daug laiko praleidžiu namuose, tyloje, savyje. Daug skaitau, rašau, klausau podkastus. Pastaruoju metu mane įvairiais šaltiniais pasiekia žodis somatika. Somatinis – (gr. soma, kilm. sómatos – kūnas) – susijęs su kūnu, kūno. Priimu tai kaip kvietimą atsigręžti į savo kūną ir jaučiu kaip jis man kužda tai, ko nežinojau.
Studijavau psichologiją. Daug mokiausi ir tebesimokau apie protą, mintis ir kaip istorijos, kurias sau kasdien sukame galvoje, veikia mūsų kasdienybę. Myliu kalbėjimo terapiją – tiek su profesionaliais terapeutais, tiek su artimomis draugėmis. Kalbėjimas apie savo istoriją, savo išgyvenimus ir patyrimus padėjo man integruoti įvairias traumines patirtis, labiau save priimti.
Ir vis dėlto yra dalykų, kurių nepakanka žinoti protu; traumų, apie kurias nepakanka kalbėti. Kartais kūnas į tam tikras situacijas reaguoja visai kitaip nei protas. To, ką jauti savo kūne, negalima nuneigti. Jauti tai, ką jauti. Kasdienė situacija, kurią protas vertina kaip akivaizdžiai negrėsmingą, kūne gali sukelti tokią reakciją, kuri būtų labiau adekvati, jei gyvybei grėstų pavojus. Tikėtina, kad kažkada neturėjai galimybės į tam tikrą situaciją sureaguoti kovodama arba bėgdama. Nors tai primityvios, tačiau tam tikromis aplinkybėmis itin naudingos reakcijos, padėjusios mums – žmonėms, išgyventi daugybę amžių. Kai neturime galimybės nei kovoti, nei bėgti ir vienintelis likęs variantas yra sustingti – situacija lieka neišgyventa, pasilieka kažkur kūne ir pasąmonėje.
Visai neseniai suvokiau, kad kaskart, kai artimas šalia esantis žmogus jaučiasi nepatogiai, visas mano kūnas įsitempia tarsi grėstų pavojus. Nesvarbu, kad artimasis nepatenkintas dėl priežasčių, visai nesusijusių su manimi – įprastinė mano kūno reakciją yra įsitempti. Nepradėsiu čia nagrinėti savo vaikystės traumų, dėl kurių iki šiol patiriu tokias reakcijas – pateikiu šią situaciją kaip pavyzdį. Turbūt kiekvienas save stebėti pradėjęs žmogus atrastų savo situacijas, į kurias reaguoja neadekvačiai. Pastebėti – tai pirmasis žingsnis. Kartais to sąmoningumo, suvokimo, kad reakcija automatinė ir jau nebetinkama, užtenka. Tačiau dažniausiai, kad tokios automatinės reakcijos pasikeistų, su jomis reikia daugiau padirbėti. Įvairios somatinės praktikos – tokio darbo pavyzdys. Būtent dirbdama su kūnu gali integruoti intensyviausius gyvenimus patyrimus, pakeisti nebetarnaujančias automatines reakcijas. Pradėk nuo savo kūno stebėjimo, o jei visą kūną aprėpti per daug – stebėk savo gimdą. Kai įeini į erdvę, pilną nepažįstamų žmonių – ką jauti savo gimdoje – ar ji atsipalaidavusi, ar įsitempusi? Ką ten jauti, kai pravirksta vaikas? Kai partneris išreiškia nepasitenkinimą? Pastebėk į kokias situacijas Tavo gimda reaguoja įsitempdama. Sugrįžk į tas situacijas vienumoje, uždėjusi rankas ant pilvo apačios. Kvėpuok, liesk save, leisk savo kūnui Tave vesti.
Kai pastebi, kad Tavo kūnas pasiruošęs bėgti tada, kai protas sako, kad situacija nėra grėsminga, kartais leisk savo kūnui būti išgirstam. Gal Tau iš tiesų reikia išeiti į lauką ir bėgti, kad paleistum ar išgyventum kažką, ko negalėjai paleisti ar išgyventi prieš daugybę metų. Galbūt kartais jauti, kad nori susiriesti į kamuoliuką ir verkti dėl nepaaiškinamos priežasties. Leisk sau. Galbūt penkiamiatė Tu negalėjo to padaryti tada, kai jai labai reikėjo. Jei jauti, kad reikia verkti – verk. Jei nori šokti – šok. Yra tiek daug būdų gyti, tiek daug būtų tapti labiau savimi, geresne savimi. Tiek daug sužinoti, išgyti ir integruoti gali čia ir dabar, atsigręžusi į savo kūną.