Šviesią dieną balandžio išėjom su mylimu prie upės lauželio kūrenti, pilvukui saulelę parodyt. Pakrantėj surinktus aviečių lapus, dilgėles karštei ir pietus ant ugnies virėm, pavasarį gėrėm. Dieną miške praleidę, vakare svečių sulaukėm, vakarienę suvalgėm ir plepėjom lyg tamsos.
Tąryt dubenys dužo, vakare dalimis pati skilo stiklinė. Mama sakydavo, kad šukės laimę neša – gal šią naktį jau gimtis kūdikėlį atneš? Svečiams išvykus nusprendžiau indus išplauti, kad ryte švariuos namuos pasitiktume dieną. Į miegą nuėjau su daug energijos kūne. Jaučiau kaip gimdutė treniruojas jau kelias dienas, ypač naktis. Buvo ir taip, kad kas kelias minutes, ritmingai, bet žinojau, kad tai dar nebuvo gimties bangos.
Tos nakties trečią valandą pabudinus bangelė jau kitokia… Atsikėlus pamatau raudoną mėnulį, net aikteliu nuo ryškumo ir meilei liepiu pažiūrėt kaip gražu. Greit po pirmos bangelės atrieda dar viena, ir dar, vis stipriau. Po poros valandų pajuntu, kad lovoj gulėti jau nebegaliu, per bangeles lakstyti ir siūbuoti noris. „Kurk pečių” – sakau, – „kūdikėlis ateina”. Atsikelia jau ir meilė, užkuria šilumą namų, primaišo vaisių salotų. Aš pasipuošiu gimties suknele. Tarp bangų valgau. Bandau paskaičiuoti kas kiek laiko ateina ir kiek trunka mano bangos, bet pasirodo, tai visai nereikalinga. Pasineriu į vonią. Karštas vanduo padeda gilyn į save nuplaukti, be balso bangeles iškvėpuoti. Vis stiprėja ir stiprėja. Apie septintą ar aštuntą ryto jau skambinu sesulei, kad važiuotų manęs palaikyt, kartu pasiubuot. Per dviejų minučių pertraukėlę tik spėju pasakyti, kas vyksta; atsakymo nebegirdžiu, bet žinau, kad atvyksta. Panašėja viskas į sapną, pasidaro taip stipru, kaip turbūt nesitikėjau. Kaskart sau primenu, kad bangos nurieda, vis gaunu poilsio minutę. Meilė visaip po manim rangos, gyva prisitaikančia atrama patapęs, atlaiko gnybimus ir kartais gal net kandimą. Visą laiką būdamas šalia manęs, stebuklingu būdu dar sugeba pietus paruošti. Juos valgysim jau kūdikėliui gimus. Taip iki galo ir banguoju su dviem šviesos šaltiniais – meile ir sesule – mane glostančiais ir kartu kvėpuojančiais.
Ateina akimirka, kai nebežinau kur save padėti. To ir nereikia. Tereikia atsiduoti vyksmui, kūdikėlio klausytis. Skleidžiu tokius garsus, kokių niekada negirdėjau. Primenu sau, kad susitikimas jau čia pat. Jaučiu galvytę bandančią išlįst. Kelias bangeles ji vis išnyra ir atgal sugrįžta. Porą bangelių taip degina, o aš kvėpuoju… Ir stumu tik tada, kada tikrai negaliu nestumt, nes kūnas pats viską daro. Štai galvytė jau lauke! Kažkur pamatau juodus plaukučius. Galvoju, kad dar gausiu pertraukėlę, bet staiga išslysta ir kūnelis. Visai taip, kaip sapnuodavau – per sekundės dalelę. Tai truko dešimt valandų. Staiga stoja laikas ir visiška ramybė. . . Žinau, kad meilė jau pagavo mūsų vaikelį ir neskubėdama, po gilaus įkvėpimo, išvystu mažą tobulą berniuką. Dar akimirką su nuostaba stebiu. Ramiai pakeliu ir priglaudžiu prie krūtinės sūnelį.
Jau visi keturi – sesulė, meilė, mažiukas ir aš – maudomės palaimoj. Placenta neskuba užgimti, bet aš nekraujuoju, jaučiuosi puikiai, tad mes jos niekur ir nevarom. Trims valandoms praėjus nukerpam virkštelę, jau tampam du iš vieno, o aš vienu lengvu stumtelėjimu paleidžiu pasiruošusią išeit placentą su tobulu gyvybės medžiu. Sesulė mane atmylavus išvažiuoja, palieka mus tryse myluotis.
Tądien prieš gimstant Pranukui laukas dar buvo pilnas pumpurų, viskas skleidėsi. Dieną po gimimo pažiūrėjus pro langą išvydau žydinčias trešnes, pilnai išsiskleidusius lapus, daug žalių miško atspalvių. Pranukas gimė su gamta. Atplaukė gyvybine jėga ir atnešė naują kvėpavimą.