Pirmieji motinystės metai. Kai pirmą kartą prisėdau rašyti šio pareflektavimo, užsiskaičiau rašinį 6 mėnesiai augimo su pirmagimiu ir taip ir neparašiau nė žodžio. Mąsčiau, kad jausmas toks, lyg tai būtų parašęs kitas žmogus, ir iš tiesų, aš jau kita, kaip niekada daug užaugusi ir kasdieną toliau auganti.
Tądien Pranukas žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius ir rodos, tą akimirką apsivertė pasaulis ir mano kūdikis tapo vaiku. Nė nemaniau, kad tie pirmieji žingsniai gali sukelti tiek daug emocijų. Maži dalykai motinystėje kartais turi tokią didelę vertę!
Man patinka dalintis tais mažais mamiškais džiaugsmais ir pamąstymais. Tai nėra instrukcija nė vienai kitai mamai kaip auginti savus vaikus. Tai tik paskatinimas ir padrąsinimas klausyti, visų pirma, savęs, leisti sau būti autentiška mama, kuri augina vaikus tik taip, kaip tai daro ji, iš įvairių metodikų ir patarimų pasiimdama tai, kas artima jai.
Tokie mano džiaugsmeliai: Pranas po namus laksto su gražiais triusikėliais, nes natūraliosios higienos dėka rimtų reikalų jis jau seniai į sauskelnes nedaro. Vismdar miegam kartu, nes ei, tie bučiniai ir apkabinimai iš mažo žmogučio kasryt – tai toks oksitocino užtaisas, kurio į nieką nekeisčiau! Taip, jis vis dar žindo per naktį kelis kartus ir aš vis dar nepatyriau, ką reiškia išmiegoti visą naktį. Dėl to nesijaudinu, nes kuo toliau, tuo aiškiau žinau, kad tai tikrai laikina. Viskas laikina. Pamenu, kaip būdamas visai mažytis jis kartais galėdavo užmigti tik man arba tėčiui ant krūtinės, o dabar jis toks didelis, kad ant net ir labai norėdamas netilptų. Jis vis dar žindo ir kelis kartus per dieną, bet su savo šešiais dantim jau valgo ir bene viską, ką valgom mes.
Žinoma, dabar yra jau visai kitokių iššūkių. Jis mokosi reikšti emocijas, labai įdomu jį stebėti ir pačiai bandyti išlaikyti kantrybę. Kartais supykęs Pranukas žnybia arba trenkia. Aš jam pasakau, kad man skauda, suimu jo rankytę ir ja braukiu sau švelniai per plaukus, sakydama „švelniai, Pranuki, švelniai…“ ir tada jis mane glosto. O dabar jau kartais pats tiesiog pradeda mane glostyti savo mažytėm rankytėm.
Kaip gimdymas yra nėštumo pratęsimas, taip motinystė – gimdymo pratęsimas ir iki šiol jaučiu savojo gimdymo atspindžius mūsų ryšyje. Tas gimdymo intensyvumas – tai tarsi paruošimas motinystės intensyvumui, nes būna visaip: labai gera, labai sunku, labai skauda. Taip ir banguoja. Taip moko neprisirišti, būti lanksčiai ir priimti sprendimus atsižvelgiant į situaciją. Vengti dogmų ir aklų įsitikinimų, bet tvirtai laikyti savo vidinę tiesą ir kertines vertybes. Manosios vertybės gana dažnai prasilenkia su įprastomis normomis ir įstatymais, bet žinot ką, mamos? Viskas įmanoma! Su MAMOS diena <3
Prisidėk prie laisvos gimties augimo Patreon’e
