Apie maitinimo pradžią prieš du metus rašiau: „pirmomis dienomis maitinti buvo visai sudėtinga. Mažylis ilgai miegodavo, o atsikėlęs būdavo toks išalkęs, kad neturėdavo kantrybės nė krūčiai apžioti. Tada nusitraukdavau priešpienio į šaukštelį ir jam pildavau į burnytę iki kol nurimdavo. Tai truko porą dienų. Tada paprašiau tėvelio, kad nupirktų švirkštukų. Kai Pranukas miegodavo, pripildydavau juos priešpieniu ir kai atsibusdavo, prieš prarandant kontrolę, supildavom į burnytę ir iškart duodavau krūtį. Taip per dar porą dienų jis išmoko puikiai žįsti, o aš maitinti. Tada prižadėjau Pranukui, kad maitinsiu jį visada, kai jis tik panorės ir žinoma lygšiol to pažado laikausi. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad nesvarbu jog mes kažkur važiuojam ir vėluojam. Jei Pranukas nori valgyti, stabdom mašiną ir tenkinam poreikius. Dieną jis valgo dažnai ir godžiai, o naktį leidžia ir visai nemažai pamiegoti.“
Prisimenu tą nelengvą pradžią ir dėkoju sau ir Pranukui už kantrybę ir pasiryžimą – po sunkumų mes tapom profesionalais ir šią kelionę tęsėm 22 mėnesius. Didžiąją laiko dalį žindymas buvo visiškai sklandus – jokių uždegimų, per daug/per mažai pieno ar kitų nesklandumų. Procesas buvo malonus mums abiems iki kol nebebuvo 🙂 apie tai šiek tiek vėliau.
Visada žindžiau tiek, kiek jis norėjo, tada, kada norėjo – dieną ir naktį. Visą žindymo laiką miegojom kartu ir manau, kad tai buvo didelis palengvinimas. Nė neįsivaizduoju kaip reiktų žindyti naktį jei vaikas miegotų, pavyzdžiui, lovelėje, nes tada jį reikėtų iškėlinėti/įkėlinėti ir taip miegas susidrumstų gerokai labiau. Kol Pranas dar buvo visai mažiukas, man rodos, kartais naktį nė neatsibusdavau, nes jis pats susirasdavo kur žįsti.
Taip pat žindydavau visur ir visada – namuose, svečiuose, restorane, parduotuvėje, parke, miške. Visur. Niekada neišeidavau ir nesislėpdavau. O kodėl turėčiau? Tiesa, sūnui augant, kritiški žvilgsniai taip pat intensyvėjo, kartais ir su visai neprašytais komentarais – tai būdavo puiki proga trumpai edukacijai apie moterų teises ir žindymo naudą kūdikiui. O kartais – vidurinio piršto pakėlimui.
Galvojau, kad turėsiu daugiau ką parašyti apie žindymą, bet daugiau minčių turiu apie jo nutraukimą. Tad štai.
Žindymo nutraukimas
Sulaužiau savo pažadą. Žadėjau Pranukui, kad maitinsiu jį visada, kai jis norės, bet galiausiai nusprendžiau, kad jau gana, nors jis vis dar norėjo. Paskutiniuosius žindymo mėnesius Pranas dieną beveik nebežindė, bet naktį pradėjo žįsti daugiau nei bet kada prieš tai. Daug daug kartų… Ir man nebepavyko maitinti beveik nenubundant. Aš nubusdavau daug kartų arba visai nebemiegodavau ir ryte jausdavausi be galo privargusi ir irzli. Žindymas nebebuvo toks jau labai malonus, bet turėjau tikslą maitinti bent jau kol jam sukaks dveji. Vieną dieną, pasidalinau savo tikslu su nuostabia moterimi, kuri man tarė: „Bet jei tu kankiniesi žindydama, tai juk blogiau nei nežindyti, nes kai tu nesijauti gerai, tavo sūnus taip pat nesijaučia gerai!”. Ji taip pat pasidalino savo istorija ir idėja atlikti „nujunkymo ritualą”. Jos, mano mamos, mano pribuvėjos ir kitų moterų palaikymas pradėjo priimti šį sprendimą nesulaukus dviejų metų ir nebejaučiant tiek kaltės. Kaip svarbu turėti savo moterų ratą!
Taip susiklostė, kad jau sekančią dieną po pokalbio su nuostabia moterimi, likome su Pranuku namuose vieni, jis užmigo poguliui, o aš tuo metu suruošiau mums ritualo erdvę. Prigaminau mums puikaus maisto ir gėrimų ir sudėjau viską ant iškylos kilimėlio. Pranukui nubudus, išsakiau jam, ką jaučiu, pasakiau, kad pienuko nebebus ir palinkėjau mėgautis maistu bei gėrimais. Man tai buvo labai emocionalu ir rimta, o Pranas visą laiką juokėsi ir džiaugėsi vaišėmis.
Tą vakarą einant miegoti jau nebedaviau krūties (jis beveik visada užmigdavo žįsdamas) ir abu kartu verkėm, kol galiausiai užmigom. Vidury nakties nubudom ir daviau jam pažįsti, nes galvojau, kad jei neduosiu – sprogs krūtinė. Tai pakartojom dar du kartus – vienas pažindymas per parą vidury nakties. Galiausiai jaučiau, kad nebereikia (gėriau daug petražolių arbatos ir pienas tiesiog „išdžiuvo”. Pranas po tų naktų nebeverkė, tik porą savaičių miegojo mane smarkiai smarkiai apsikabinęs ir vis pasitikrindavo: „Muko ba?” (pienuko nebėra?), kol galiausiai pradėjo sakyti „Muko ba, Pranas didelis”.
Viso šio proceso metu atrodė, kad man buvo žymiai sunkiau nei jam – kelias dienas daug verkiau ir jaučiau visišką gedėjimą. Turbūt gedėjau savo mažylio kūdikėlio, nes jis jau virsta vaiku, o mano kūną palikinėjo oksitocinas.
Nuo to laiko praėjo 5 mėnesiai ir jaučiuosi priėmusi teisingą sprendimą, džiaugiuosi tuo, kaip viskas susiklostė, o mano Pranas tikrai nesutraumuotas, laimingas ir pienuką jau seniai paleidęs.
Šios istorijos moralas, kaip ir turbūt visų, kurias esu parašiusi – klausykit, mamos, SAVĘS, nes visų mūsų istorijos skirtingos, kiek mamų, kiek vaikų, tiek ir kelių.
Su tarptautine žindymo savaite!