Jei gimdymo namuose metu ištinka krizinė situacija, daug kas puola ieškoti kaltų: kalta mama, kalta pribuvėja, visi kalti, kad pasirinko gimdyti namuose.
Kai kritiška situacija ištinka ligoninėje – jie daro viską, kas įmanoma, kaltų nėra.
Kai ligoninės personalas PATS sukelia kritišką, mamai ir kūdikiui pavojingą situaciją (tai vyksta, deja, labai dažnai), tada mes sakom „be ligoninės būtume neišgyvenę” arba „jie išgelbėjo mano kūdikį”.
Pribuvėjos taip pat gali sukelti pavojingas situacijas. Kai kurios yra puikios specialistės, kai kurios ne. Kai kurie gydytojai yra puikūs, kai kurie ne. Ir vieni ir kiti, bent jau teoriškai, gali atlikti pavojingas procedūras, tokias kaip vaisiaus dangalų atskyrimas, placentos traukimas per jėgą, kūdikio atskyrimas nuo mamos, tikrinimai be sutikimo ir t.t…
Bet aš čia ne tam, kad ieškočiau kaltų. Rašau šį tekstą, nes man labai liūdna, kad mamos, pasirinkusios gimdyti namuose, tačiau gimdymą baigusios ligoninėje, baisiai smerkiamos. Jei ne gydytojai ir bambančios tetos, tai ir pačios save gali pasmerkti.
O aš noriu pasveikinti!
Jei pasirinkai gimdyti namuose, tačiau proceso eigoje Tu ir/ar šalia esantis asmuo pajutot, kad reikia medicininės pagalbos ir nusprendėte ją gauti – tai puiku! Būtent tokiais atvejais ligoninė yra palaiminimas. Kai yra problema. Kai yra patologija. Arba kai tiesiog norisi, nes pervargai… Nuskausminimo, o gal ir cezario.
Medicininės įstaigos ir jų personalas yra sutverti patologijoms ir medicininėms problemoms spręsti – bene visi ten dirbantys praleido daugybę metų besimokydami būtent apie tai. Ir tai puiku, to kartais reikia.
Vis dėlto, pripažinkime – įgūdžių ir žinių dirbti su procesais, kurie normalūs, sveiki ir natūralus, medicinos mokyklose dažniausiai nemoko.
Daugumos gimdymų metu nereikia daryti NIEKO. Dažniausiai, kiekviena intervencija veda prie daugiau intervencijų. Kiekvienas įsikišimas pakeičia hormonų tėkmę. Bet aš čia jau nukrypau..
Iš tiesų, tenoriu pasakyti, kad būtų labai gera, jei tiesiog gerbtume moterų pasirinkimus, kad ir kokie jie bebūtų. Kad iš namų gimdymo į ligoninę sąmoningai atvažiavusi moteris būtų gerbiama tiek pat, kiek ta, kuri ten pasirodė ties pirmuoju sąrėmiu.
Noriu, kad nebadytume pirštais ieškodami kaltų, kai kas nors vyksta ne pagal planą. Kiekvienas kūdikis turi unikalų atėjimo kelią. Kartais prireikia cezario. Kartais prireikia gaivinimo. Kartais nereikia nieko. O retkarčiais kūdikiai ir neišgyvena arba jau gimsta nekvėpuodami – tiek ligoninėje, tiek namuose. Gimdymas – kaip ir gyvenimas, kad ir kur bebūtume, neegzistuoja be rizikos.
Jei Tavo gimdymas įvyko ne pagal planą – tai ne pralaimėjimas. Esu tikra – padarei geriausia, ką galėjai padaryti.