Aš nenoriu diskutuoti apie tai, kur geriausia gimdyti: ligoninėje, namuose ar miške. Gimdymas yra absoliučiai intymus procesas, toks, kaip ir vaikų pradėjimas. Ne mano reikalas, kur gimdysi Tu, ne Tavo reikalas, kur gimdžiau ar gimdysiu aš. Ir tai neturėtų būti Vyriausybės reikalas. Būsima gimdyvė puikiai žino, kur pati jaučiasi saugiausiai ir patogiausiai. Tad aš noriu atkreipti dėmesį į TEISĘ RINKTIS.
NORIU TEISĖS RINKTIS KAIP, KUR IR SU KUO GIMDYTI SAVO KŪDIKIUS. Noriu teisės rinktis kaip elgtis su savo pačių kūnais. Teisės pačioms ir patiems prisiimti visą atsakomybę. Teisės rinktis kaip rūpintis savimi ir savo kūdikiu nėštumo metu, gimdymo metu ir po jo. Teisės rinktis gimties pagalbininkes(-us), priklausančias ar nepriklausančias sistemai, galėti tai daryti atvirai. Taip pat noriu, kad gimties pagalbininkės turėtų teisę tarnauti šeimoms ir moterims.
Kiekvienos moters poreikiai skirtingi. Gimdymo scenarijų gali būti tiek daug, kiek yra gimdančių moterų. Tiek daug ir gimties sergėtojų, kurie galėtų dirbti išvien, dalintis informacija ir padėti skirtingais savo įgudžiais. Kaip būtų gera, kad kiekviena moteris turėtų galimybę gimdyti ten, kur įsivaizduoja savo svajonių gimdymą, su savo svajonių komanda. Ji gali norėti gimdyti savo namuose, natūralaus gimdymo centre, ligoninėje ar bet kur kitur. Ji gali dėvėti savo minkštą chalatą, gimties suknelę ar nedėvėti nieko. Ji gali mėgautis pačios sukurta atmosfera, bangas išgyventi masažuojama vyro ir geriausios draugės, šalia turėti mylimiausius, ją palaikančius žmones. Galbūt pribuvėją. Galbūt akušerę. Ji turi erdvę būti tik su savimi ir savo kūdikiu, įsiklausyti į savo kūną. Prireikus, gali gauti švelnų vedimą, palydėjimą. Gimdymo bangas išgyvendama namie žinoti, kad prireikus medikų pagalbos, jie atvyks ar ji galės vykti pas juos. Be kritikos ir paniekos už tai kokia neatsargi, ar neduok Die, neatsakinga. Su pagarba už tai, kad siekė ko nori ir pajutusi, kad reikia pagalbos, to jausmo vedama atvyko jos gauti.
Mes pasirinkome gimdyti namuose. Intymiai, šiltai, natūraliai, be pašalinių akių, be nuolatinio tikrinimo, be medikamentų, pasitikint gamta ir leidžiant viskam tekėti sava vaga. Tiesą sakant, aš jaučiu, kad taip pasirinko mūsų sūnus. Jis labai gerai žinojo kaip nori ateiti į pasaulį, todėl įtraukė mane į jau kelis metus trunkantį mokymosi apie gimtį procesą.
Ilgą laiką jaučiau, kad noriu jog šalia manęs gimdymo metu būtų tik mano vyras ir mano sielos sesuo, turinti akušerinį išsilavinimą, bet nepriklausanti ligoninei. Nuo pat nėštumo pradžios žinojau, kad galiu bet kada jai skambinti ir gauti paprastą, žmogišką palaikymą ir atsakymus tik į tuos klausimus, kurių klausiu. Gimdymo metu ji nuolankiai man tarnavo, masažavo, buvo man atrama ir parama. Tai moteris, mokanti nuostabiai pasirūpinti kitu žmogumi. Pašaukimo vedama gimties palydovė. Norėčiau atvirai dalintis jos įstabumu su kitomis moterimis, bet jaučiu, kad nevisuomet galiu. Nes visa esybe būdama šalia gimdančios moters, ji rizikuoja tapti nusikaltėle. Nes bet kas, pagal įstatymus, padėti gimdyvei negali. Bet ji nėra bet kas. Ji neparduoda savo laiko ligoninei, ji netarnauja valdžiai ir sistemai, BET JI TARNAUJA MOTERIMS. Ir kodėl aš, norėdama dalintis nuostabia patirtimi, turiu jaudintis, kad nusikaltėle paversiu ypatingai atjaučiantį, moterų mylimą žmogų? Kodėl moterys, visą širdį atidavusios kūdikėlio laukiančioms šeimoms, turi dirbti prieblandoje? Kas geriau už mus, moteris ir šeimas, žino, kas mums geriausiai gali padėti tokio intymaus ir švento įvykio, koks yra gimdymas, metu?
Nėštumo metu žinojau, kad esu sveika ir mano kūdikiui viskas gerai, todėl pas gydytojus nesilankiau. Geriau nei kas kitas pažįstu savo kūną ir man patvirtinimo iš šalies tiesiog nereikėjo, tačiau mūsų šalyje tik svetimi žmonės turi galią patvirtinti nėštumą ir gimdymą. Nepakanka augančio pilvo. Nepakanka tėčio, kuris aktyviai dalyvavo gimdyme. Nepakanka kūdikio ant rankų ir pienu pertvinkusių krūtų. Pačiai prisiėmus atsakomybę už savo nėštumą ir gimdymą, sunkiausiais namų darbais man tapo išsiaiškinimas kaip pagimdžius kūdikį gauti jo gimimo liudijimą.
Kad galėčiau savo namie gimusiam kūdikiui gauti gimimo liudijimą, turėjau dar nėštumo metu apsilankyti pas gydytoją. Negalėjau eiti pas bet kurią, nes įsiregistruodama 7-ą nėštumo mėnesį rizikuoji būti apmėtyta akmenimis (taip jaučiausi užėjusi pas vieną sveikatos „specialistę“). Ačiū, galiausiai mane priėmusiai maloniai gydytojai, kuri padarė mane „oficialiai nėščia“. To neužteko. Turėjau gauti ginekologės įrašą, kad patvirtintų jog nemeluoju, kad esu nėščia (ar ne absurdiška?). Jautriame pogimdyviniame etape, turėjom lipti per save ir vėl apsilankyti pas ginekologę ir neonatologę. Nes viena turi patvirtinti, kad aš gimdžiau, o kita, kad kūdikis gimė. Tai buvo gana nemalonu. Neonatologės kabinete vyravo įtempta atmosfera ir ieškojimas prie ko prikibti (nes nejau gali būti viskas gerai NAMIE gimusiam kūdikiui?), o kabinete jau stovint grupelei praktikančių, mums pakišo lapelį, kad sutiktume su jų įėjimu. Pasirašėme dar krūvą lapelių, kuriais atsisakėme įvairių adatų. Mano vyras, nors užaugęs vakarų kultūroje, turi daug indėniško kraujo ir tai gana smarkiai jame atsispindi. Jis buvo pasiruošęs bet kurią akimirką griebti mūsų sūnų ir išbėgti iš techninės apžiūros. Gydytojams turbūt taip pat įstrigę sistemoje ir jiems turbūt taip pat nemalonu dirbti su žmonėmis, kurie nė nenori pas juos būti. Žodžiu, nei vienas nenorėjome to daryti ir tai visiškai nepadėjo nei mano, nei mano kūdikio sveikatai. Gerai, kad mums medicininės pagalbos ir nereikėjo, nes buvom ir esam visiškai sveiki. Būtume žymiai mieliau ramiai likę namuose. Tad kodėl reikėjo įtraukti tiek žmonių, eikvoti mūsų visų laiką ir energiją? Kad gautume POPIERĖLĮ.
***
Kai moteris jaučiasi saugiai ir pasitiki savimi, gimdymas vyksta sklandžiau. Galbūt numetus visas tas stigmas ir nusistatymus, tiek gimdant ligoninėje, tiek namuose, ar bet kur kitur, būtų išvengta dėl rutininių intervencijų, įtampos, baimės ir nesaugumo kylančių komplikacijų?
Ar būdama meilės ir palaikymo atmosferoje sveika moteris gali be įsikišimo pagimdyti sveiką kūdikį? Žinoma!
Gimdančios moters psichologinė būsena veikia ir gimdymo procesą ir iš jos gimstantį kūdikį! Taip pat veikia ir jos pačios kūną. Emocijos išgyvenamos kūnu. Baimę juntantis kūnas įsitempia ir užsiveria… Meilę ir malonų susijaudinimą juntantis kūnas atsiveria.
Svajoju, kad vietoj išankstinio ieškojimo, „kas bus kaltas, jeigu ką“, palaikytume moters sprendimą patirti didžiausią gyvenimo transformaciją ten, kur ji jaučiasi saugiausiai, kur ją supa ir glosto mylinčios rankos, ji turi privatumą ir galią daryti tai, ko nori jos kūnas, banguoti taip, kaip ją veda įgimta, kūne gyvenanti, tūkstančių kartų išmintis.
Vietoj kritikos ir gąsdinimų, padėkime moterims pasiruošti jų svajonių gimdymui, jei jos tos pagalbos nori. Suteikime joms – MUMS galimybę. Galbūt panaikinus tą baisią atskirtį tarp gimdančių namuose ir gimdančių ligoninėse, tiesiog turėsime GIMDANČIAS MOTERIS?