6 ilgiausi ir trumpiausi mėnesiai mano gyvenime. Laiko pajautimas tapus mama kažkaip pakito. Atrodo, kad visada taip buvo: visada maitinau krūtimi, visada naktį kėliausi kas kelias valandas, visada nešiojausi su savimi kitą žmogų ir kuprinę su sauskelnėm. Tuo pačiu, viskas vis dar taip nauja ir reikalauja tiek daug prisitaikymo ir priėmimo. Tiek daug bandymų surasti darną, sudėlioti laiką, iš naujo atrasti save ir savo vaidmenis. Viskas pasitraukė į antrą, trečią planą, dabar aš, visų pirma, mama.
Prieš rašydama šį pasidalinimą akimis perbėgau 40 šventų dienų su mūsų pirmagimiu ir pamaniau, kad kai rašiau aną strapsnelį vis dar buvau nešama pogimdyvinių hormonų ir viskas buvo taip, kažkuria prasme, lengva. Laikas buvo lyg sustojęs. Dabar gyvenimas vyksta pilnu tempu ir jaučiu, kad vyrauja kitokie (maitinimo?) hormonai, šokdinantys mano nuotaiką bent kelis kartus per dieną.
Kartais gedžiu nerūpestingos jaunystės, kai galėjau naktinėti ir nebūti nuolatiniam klausyme ar nepabudo, kai galėjom neturėti pinigų ir žeme, vandeniu ar oru bet kaip keliauti po pasaulį. Mamiškai piktinuosi netvarka namuose ir kartais pasiskundžiu dėl nepakankamai laiko sau. Kai nuotaika pakili (o tai labai priklauso nuo mano pačios pastangų), suprantu kiek daug mes užaugom kaip šeima, kiek užaugau aš, kaip asmenybė, ir svarbiausia, kaip greit auga Pranukas ir kaip trumpai truks šis intensyvus, bet toks pasakiškai gražus pirmųjų metų laikas. Tada beveik su džiaugsmo ašarom į save geriu kiekvieną akimirką, kai jis pabudęs džiaugiasi mus matydamas ir šypsosi plačia vis dar bedante šypsena, privargęs ar tiesiog rymodamas taip meiliai prisiglaudžia, miega ant krūtinės, kandžioja man nosį ir kvatoja iš mūsų grimasų, lyg būtume geriausi pasaulio komikai.
Mano, kaip turbūt ir daugumos naujų mamų gyvenime su kūdikiu, yra kelios kantrybės ir nuolankumo reikalaujančios sritys.
Maitinimas: iki šiol džiaugiuosi tuo pasitikėjimu ir vyro palaikymu, kai pirmosiomis Pranuko gyvenimo dienomis mokėmės maitinimo krūtimi. Po kelių sudėtingų dienų ir gal dar neitin lengvo mėnesio, abu su Pranuku tapom profesionalais. Labai džiaugiamės ryšiu, kurį padėjo sukurti maitinimas ir iki šiol mėgaujamės tomis nuostabiomis meilės akimirkomis. Nenaudoju mišinukų ir pieno nenusitraukinėju. Nors dėl tokio pasirinkimo bene visą laiką turiu būti su savo mažyliu, man tai atrodo visiškai natūralu ir žinau, kad netruks amžinai. Maitinu vaikščiodama po mišką ar po parduotuvę, restorane, bet kur ir bet kada ir darau tai atvirai. Manau, kad kūdikėliai turi visiškai tokią pat teisę kaip mes valgyti prie stalo ar kur tik nori ir mama gali maitinti ten, kur yra, nebent pati jaučiasi geriau išeidama kitur.
Paskutinėmis dienomis Lietuvoje, prieš mūsų didelę kelionę į Kaliforniją, valgiau kieme obuoliuką, ką tik nuo obels. Pamaniau, kad kai iškeliausim, tokio tikro tikro lietuviško gėrio neturėsim, tad daviau Pranukui tą nuostabų obuoliuką paragauti. Tai ir buvo jo pirmasis maistas ne iš mano kūno, taip neplanuotai ir paprastai. Po to jam vis duodavom paragauti vieną kitą vaisių, daržovę iki kol pasidžiaugėm avokadu… Ir Pranukui nuraudo žandukas. Apart kelias dienas trukusios slogytės, kai keitėsi orai, tai mūsų pirmasis toks kūniškas iššūkis. Iki kol žandukas iki galo sugis, nusprendėme grįžti prie pienuko. Pranas visai nesiskundžia, o žandukas jau sveikas 🙂
Miegas: vis dar miegame kartu ir kol kas neplanuojame nieko keisti. Per šiuos mėnesius jau pakeitėme kelias gyvenamasias vietas, lankėme senelius ir draugus, žodžiu – miegojome įvairiose vietose. Turbūt praktiškiausia – plonas čiužinukas ant žemės. Šiuo metu miegame ant karališko dydžio į kambario kampą nustumtos lovos, aš su Pranuku vidinėje pusėje prie sienos, tėvelis išorinėje pusėje. Kai Pranukas pradės rimčiau ropoti, tikriausiai vėl persikelsime ant žemės.
Naktį Pranukas vis dar porą kartų valgo. Taip pat, bene kas naktį būna akimirka, kai Pranukas pradeda muistytis. Pasimuisto ir vėl toliau miega (kelias minutes). Tada vėl muistosi… Ir tai gali trukti ilgai iki kol aš jį miegantį pakeliu virš puoduko, jis užsimerkęs pasisioja, jį paguldau ir jis toliau ramiai miega.
Prieš mėnesį taikėmės prie 10 valandų laiko zonų skirtumo. Naktimis miegojom mažai. Dienomis daug. Vis dėlto, išmokau, kad jei ir įprastomis aplinkybėmis Pranukas nenori miegoti, geriau mums abiems nesikankinti ir atsikelti, nuveikti ką nors malonaus, pavyzdžiui, pamirkti vonioje.
Higiena: Pranukas jau pilnai perėjo prie sėdimo puoduko (to žalio, iš ikėjos, nes jis pats mažiausias, kokį radom). Kartais, kai viešuosiuose tualetuose vienintelė kabina su vystymo stalu užimta, pakeliu jį virš kriauklės ir susilaukiam labai smagaus dėmesio iš kitų moterų (ypač mamyčių). Tada pasakoju apie natūraliąją higieną, skleidžiu žinią. Vis dar sėkmingai naudojam daugkartines sauskelnes, tik skalbimai jau susidaro mažesni.
Pranukui labai patinka maudytis. Maudomės kartu duše arba vonioje. Po kelių bandymų supratau, kad geriau į vonią itin spalvotų žaisliukų nesinešti, nes matau, kad per intensyvi stimuliacija apskritai jam kelia įtampą. Be jokių žaisliukų ir pats vanduo tampa geriausia pramoga. Tykšt!
Judėjimas: vis dar nešiojame savo 9kg nešulį. Turbūt ir nešiosim iki kol pats vaikščios. Jau pirmą mėnesį atradau tamprią vaikjuostę, kuri iki šiol yra viena naudingiausių turimų pagalbininkių. Taip pat turime ir mylimą nešyklę ilgesniems pasivaikščiojimams arba kai neša tėtis. Nors nešulėlis sunkėja, vis daugiau vietoj nešyklės nešioju tiesiog rankose, nes nešant nešyklėje gana smarkiai apkraunama dubens sritis, o nešant rankose (kaip milijonus metų žmonės darė) nuolat keičiasi apkrovos centras, tad stiprėja žymiai daugiau raumenų. Nešant rankose Pranukas taip pat daugiau ir įvairiau juda, tad tai nemokama mankšta abiems!
Mums tiesiog privalu kasdien išeiti pasivaikščioti. Jei dėl kokių nors priežasčių neišeiname, suprantu kaip judėjimas ir grynas oras smarkiai susiję su gera savijauta ir nuotaika. Po ilgų pasivaikščiojimų Pranukas ilgiau snaudžia, o aš turiu daugiau energijos ir įkvėpimo.
Geriausia sporto salė namuose – paklotėlis ir jogos kilimėlis ant žemės. Kai aš darau jogą, Pranukas tyrinėja savo kūno galimybes ant kieto pagrindo ir juokiasi iš mano asanų.
Aš: turbūt visada būčiau sakiusi ir dabar sakau, kad norint rūpintis kitais, būtina pasirūpinti savimi. Vis dėlto, būnant mažylio mama pirmiausiai reikia pasirūpinti juo. Tada visa kita. Dušas, o kartais ir nuėjimas į tualetą vienai tapo visai smagia pramoga ir laiku sau. Tai turbūt mamų klasika, ar ne? Supratau, kad bambėjimas dėl laiko trūkumo nieko neišsprendžia, o prioritetų paskirstymas gali padėti, tad šiek tiek pakeičiau veiksmų seką. Kai Pranukas užmiega arba būna su tėčiu, nebepuolu tvarkytis (bent jau stengiuosi to nedaryti). Visų pirma – rašau ar užsiimu kita kūrybine veikla, ramiai paužkandžiauju, paskaitau. Jei lieka laiko – tada jau ir indai, skalbiniai, grindys ir t.t… Tvarkytis kartais įmanoma ir mažiukui nemiegant – indus plauti jam supuojantis automobilio kėdutėj (jau turim naują didesnę, tad pirmąją naudojam namuose), skalbinius lankstyti kartu su juo vaikjuostėje ar abiems sėdint.
Apskritai, pats geriausias dalykas yra tiesiog mėgautis laiku su Pranuku, jam dainuoti, su juo žaisti. Jaučiu dėkingumą už šį nuostabų laikotarpį, kuris, jau dabar suprantu, trunka neilgai. O tas kūdikiškas juokas tikrai gydo.
P. S. Pranukas jau mirkė kojytes vandenyne 🙂