Daugelyje tradicinių kultūrų pirmosios 40 dienų po gimdymo laikomos šventu periodu, skirtu mamai ir kūdikiui atsigauti, šiltai rymoti, gyti, kurti ryšį. Tokia buvo ir mūsų intencija šiam periodui ir ji didele dalimi išsipildė. Pirmą kartą iš namų išvažiavome praėjus dviems savaitėms po gimdymo. Ne todėl, kad norėjome. Tik todėl, kad reikėjo gauti popieriuką iš neonatologo, nes žinot, jei svetimi kompetetingi žmonės nepatvirtina, kad moteris pagimdė, o kūdikis gimė, šioje valstybėje kūdikis neegzistuoja. Daugmaž tuo pat metu sužinojome, kad turėsime keisti namus, o prieš keletą dienų jau persikraustėme. Nauji namai visdar sujaukti, lagaminai neiškrauti, bet mėgaujamės kiekviena diena. Na, čia tik aplinkybės, tik menkos detalės! Žymiai įdomiau mūsų susipažinimas, mokymasis ir ryšio kūrimas.
Susipažinimas: įkrito Pranukas tėveliui į rankas. Tėvelis iškart apsaugojo jo veidelį nuo iš manęs dar tekančio kraujo. Mažylis vos minutėlę parodė savo balsą ir iškart nurimo, valandėlę mus stebėjo ir tada ramiai užmigo. Visai kaip tėtis tikėjosi. (Pranuko gimimo istorija)
Maitinimas: pirmomis dienomis maitinti buvo visai sudėtinga. Mažylis ilgai miegodavo, o atsikėlęs būdavo toks išalkęs, kad neturėdavo kantrybės nė krūčiai apžioti. Tada nusitraukdavau priešpienio į šaukštelį ir jam pildavau į burnytę iki kol nurimdavo. Tai truko porą dienų. Tada paprašiau tėvelio, kad nupirktų švirkštukų. Kai Pranukas miegodavo, pripildydavau juos priešpieniu ir kai atsibusdavo, prieš prarandant kontrolę, supildavom į burnytę ir iškart duodavau krūtį. Taip per dar porą dienų jis išmoko puikiai žįsti, o aš maitinti. Tada prižadėjau Pranukui, kad maitinsiu jį visada, kai jis tik panorės ir žinoma lygšiol to pažado laikausi. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad nesvarbu jog mes kažkur važiuojam ir vėluojam. Jei Pranukas nori valgyti, stabdom mašiną ir tenkinam poreikius. Dieną jis valgo dažnai ir godžiai, o naktį leidžia ir visai nemažai pamiegoti.
Miegas: naktį miegam visada kartu ir sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Kai Pranukui ko nors reikia, jis visada mane prikelia ir joks žadintuvas mums nereikalingas. Per naktį keliamės kokius 3 kartus. Tie atsikėlimai būna labai paprasti: pakeliu jį virš puoduko, jis pasisioja, tada atsigulam, jis pavalgo ir abu užmiegam. Dienos metu dažniausiai užmiega nešyklėjė-vaikjuostėje ant mano krūtinės, o aš tuo metu skiriu laiką savo veikloms. Kartais, kai maitinu gulėdama ant lovos, jis užmiega valgydamas, bet kai miega vienas, tas miegelis dažniausiai būna trumpas ir ne toks gilus.
Higiena: tai vienas didžiausių atradimų ir viena įdomiausių temų, kuria galėčiau kalbėti valandų valandas. Pasirodo, kūdikiai komunikuoja savo poreikius šlapintis ir tuštintis! Pranukas mums beveik visada pasako, kai nori į tualetą. Mes nuimam sauskelnes ar vystyklą, pakeliam jį virš kriauklės ar kibiriuko ir jis atlieka savo reikalus. Šlapių sauskelnių, dėl mūsų tingėjimo ar aplinkybių, dar pasitaiko, bet vis mažiau ir mažiau.
Judėjimas: po poros savaičių gyvenimo su Pranuku, atidavėme vežimėlį (kurį patys gavome nemokamai) kitai mamytei. Nė karto jo nepanaudojome ir supratome, kad mūsų gyvenimo būdui vežimėlis netinka. Daugelis mūsų pasivaikščiojimų veda per miškus, kalvas, piliakalnius, šaltinius. Daug vietų, kuriose joks vežimas nepravažiuotų arba judėjimą apsunkintų. Man labai patinka nešioti Pranuką ant krūtinės, visada jausti jo kvėpavimą ir galėti akimirksiu sureaguoti į jo poreikius, nes jis taip arti. Labai akivaizdu, kad tai ir jo mėgstamiausia vieta, nes vos įsidėjus jį į „kišeniuką”, jis visad nurimsta ir dažniausiai saldžiai užmiega.
Aš: jaučiuosi puikiai. Kai tik gaunu galimybę, darau jogą, einu pasivaikščioti. Daug valgau. Kūnas vis dar šiek tiek jautrus, bet labai sveikas ir diskomforto nekelia. Be galo dėkoju savo meilei, kurio dėka galėjau ir vis dar galiu ilsėtis, kai tik to reikia. Jis visą laiką gamina maistą ir užtikrina, kad namuose jo būtų pakankamai. Jis prižiūri namus ir mus saugo.
Iš šių 40 dienų giliai supratau, kad aš, kaip ir turbūt kiekviena mama, geriau nei bet kas kitas žinau, ko reikia mano vaikui, mano kūnui ir kraujui. Tiesa, žinau tik klausydama jo, nes jis pats žino geriausiai ir man viską pasako. Jaučiuosi įsimylėjusi ir palaiminta. Dėkoju Pranukui ir Deividui, jie nuostabūs!